Sveiki, mielieji,
Vilniaus rokiškėnų klubas „Pragiedruliai” bendradarbiaudamas su Vilniaus įgulos karininkų ramove kviečia į Vilniaus rokiškėno, fotografo Klaudijaus Driskiaus ir Antano Terlecko knygos, „Laisvųjų testamentai” pristatymą.
Pristatymas įvyks 2018 m. balandžio 21 d. 15.00 val., Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, Pamėnkalnio g. 13, Vilniuje.
Šiame renginyje dalyvaus parodos knygos autorius Klaudijus Driskius, laisvės kovų dalyvis partizanas Albinas Kentra, kiti garbūs svečiai. Pristatymo metu bus galima pamatyti keleto originalių nuotraukų parodą, o skaidrėse bus parodyti dauguma knygoje aprašytų Lietuvos partizanų ir ryšininkų portretų su jų istorija. Šie Lietuvos partizanai ir ryšininkai, 1944 – 1958 m. kovojo visose devyniose partizanų apygardose, o dabar gyvena Aukštaitijoje, Suvalkijoje, Dzūkijoje, Žemaitijoje bei didžiuosiuose Lietuvos miestuose, taip pat Lenkijoje, Vokietijoje ir Latvijoje.
Į renginį kviečiami KAS institucijų atstovai, Lietuvos kariuomenės kariai ir karininkai, šauliai, patriotinių organizacijų atstovai, jaunimas, visuomenė, Rokiškio rajono savivaldybės atstovai, Vilniaus rokiškėnų klubo nariai.
Koncertuos, ansamblio dvidešimtmetį švenčiantis, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ dainorėlių folklorinis ansamblis. Vadovė Rita Jurgaitienė.
Renginio trukmė 3 val., iš kurių 1 val. knygos pristatymas, 1 val. folklorinio ansamblio patriotinės dainos, 1 val. kraštiečių neformalus bendravimas, suneštinės vaišės.
Maloniai kviečiu dalyvauti renginyje.
Informacija apie knygą „Laisvųjų testamentai” ir jos pristatymus.
Anot Vytauto Ališausko, neįsigilinus prabėgant Klaudijaus Driskiaus fotoportretus, galima pamanyti, kad tai dar viena tradicinė lietuviškos fotografijos serija, skirta minėtoms senolių godoms. Veiduose šmėkšteli ir minėtas paprastumas, ir gudrios ironijos šypsena, ir į metafizinį horizontą nukreiptas žvilgsnis. Tačiau tai veikiau atsitiktinumas. Fotografo tikslas nebuvo atkartoti lietuvišką (dar prieškariu pradėtą ręsti ir sovietmečiu ištobulintą) senatvės poetizavimo schemą. Galima drąsiai sakyti, kad daugelis veidų ir situacijų tik atsitiktinai yra „poetiški“. Apskritai tai, kas tų žmonių gyvenime svarbiausia, neatsispindi jų veiduose ar povyzose. Jie visi buvo kariai. Arba bent karo dalyviai.
Partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai. Šešios dešimtys metų – tai visas dažno, ypač ankstesnės kartos, žmogaus gyvenimas šioje žemėje. Bet maždaug tiek prabėgo nuo jų karo pabaigos iki šiandien. Jie nugyveno dešimtis metų kitaip, negu daugelis Antrojo pasaulinio karo veteranų. Jie negavo pensijų, specialios socialinės ir psichologinės pagalbos. Atvirkščiai, daugelis jų kalinti, negalėję įgyti išsilavinimo, daryti karjeros. Jų šeimos engtos. Portretų žmonės ne tik išgyveno, bet išliko nepalūžę, orūs, nepraradę vilties, tik savo vidinių galių, semiamų iš Dievo, savęs ir savo idealų tikėjimo, dėka. Tai skamba patetiškai, bet portretuose tos patetikos neįžvelgsime – juose tik kukli buitis, dažniausiai provincijos, tokie pat kuklūs partizaniškos praeities atributai, kai kada šilti, kai kada
ironiški, kai kada prigesę žvilgsniai. Tai dabartis. Bet joje neabejotinai aišku viena – jie yra ilgame kare nugalėjusioji pusė.
Paralelinė parodos dalis – tekstai. Jie mus iš dabarties nukelia į praeitį. Pailiustruoti mažomis senomis nuotraukomis, tarsi dokumentiniu įrodymu, jog tie žmonės kadaise buvo jauni ir tikrai dalyvavo istorijose, kurias pasakoja. Pirmu asmeniu pasakojama viena istorija irgi primena praeities fotografiją – fragmentišką, kiek aptrupėjusią ar apiblukusią, bet nepaprastai išraiškingą. Daugelis tų istorijų žiaurios. Antra vertus, pasakotojai nesistengia gyvenimo dramatizuoti, nebijo humoro ar buitiškos intonacijos. Jose beveik nėra to, ką paprastai vadiname „romantika“. Nėra jose ir patoso ar mėgavimosi savo didvyriškumu. „Niekad negalvojau, kad pateksiu gyvas priešui į rankas – būtų pasitaikius galimybė, būčiau pats nusišovęs,“ – taip baigiamas vienas pasakojimas. Asmeninė refleksija dažniausiai
užgriebia santykį su kovos draugais. „Jie visi, partizanai, man buvo kaip broliai,“ – tokie vienos ryšininkės žodžiai tiktų daugeliui pasakojimų.
Ši praeities ir dabarties portretų – žodinių ir vaizdinių – seka nieko neįrodinėja. Tiesiog skaitant liudijimus ir žvelgiant tiems žmonėms į veidus, tegul tik fotografinius, savaime išryškėja daugelio šiandienos diskusijų beprasmybė. /../ Moterys ir vyrai, tyliai žvelgiantys iš šių fotografijų pačiu savo buvimu, savo praeities pasakojimais ir kasdienos paprastumu nesileidžia įtraukiami į ideologines grumtynes, į moralizuojančius graudinimus, anot kurių, visi žuvusieji yra lygūs, į svarstymus apie ginkluotojo priešinimosi prasmę ir etinį pateisinamumą. Tie žmonės tiesiog yra. Savo visą gyvenimą jie atidavė Lietuvai. Paprasčiau sakant – mums, sako parodai tekstą parašęs Vytautas Ališauskas.
Klaudijus Driskius (g. 1959) yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1989 m. Meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m. 1995–2016 metais dirbo devyniasdešimtyje mokslinių menotyros ekspedicijų Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje. Svarbiausi fotografijų ciklai „Rasos šventė prie Sartų ežero“ (1981 – 1992); „Vestuvių papročiai“ (1986 – 1991); „Lietuvių kalendorinės šventės“ (1980 – … ) ; „Lietuvos žmonės“ (1982 – …). Surengta 14 personalinių parodų. Autorius yra sudaręs ir išleidęs 16 albumų ir knygų. 1984 m. Tarptautinėje Baltijos jūros šalių meninės fotografijos parodoje „Scanbaltic“ apdovanotas medaliu už Rasos šventės fotografijų seriją. 2011 m. pelnė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos Balio Buračo fotografijos meno premiją. 2014
m. apdovanotas Patriotų premija už knygą „Balys Vaičėnas. Partizano sąsiuviniai“. 2015 m. apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“.
Pagarbiai
Algis Narutis
Pirmininkas
VILNIAUS ROKIŠKĖNŲ
KLUBAS „PRAGIEDRULIAI”
Gedimino pr. 2/1-24
Vilnius LT01103
+370 699 60911
