Lietuvos fotografijos ir kino klasikai mus išmokė senų žmonių veiduose regėti tą ypatingą grožį,
kuris, anot poeto, „išlieka, kai nebelieka nieko kito“. Senolių godų skalė plati: nuo Dzeno mokytojus primenančių ištarų ir išraiškų, nuo tauraus paprastumo ir kiek komiško, naujo laiko pranašumą paliudijančio, bet graudinančio naivumo iki raukšlių rezginio gaubiamame veide atsiveriančio metafizinio rūpesčio dėl Žemės ir Dangaus dermės.
Neįsigilinus prabėgant Klaudijaus Driskiaus fotoportretus galima pamanyti, kad tai dar viena tradicinė lietuviškos fotografijos serija, skirta minėtoms senolių godoms. Veiduose šmėšteli ir minėtas paprastumas, ir gudrios ironijos šypsena, ir į metafizinį horizontą nukreiptas žvilgsnis. Tačiau tai veikiau atsitiktinumas. Fotografo tikslas nebuvo atkartoti lietuvišką (dar prieškariu pradėtą ręsti ir sovietmečiu ištobulintą) senatvės poetizavimo schemą. Galima drąsiai sakyti, kad daugelis veidų ir situacijų tik atsitiktinai yra „poetiški“. Apskritai tai, kas tų žmonių gyvenime svarbiausia, neatsispindi jų veiduose ar povyzose. Jie visi buvo kariai. Arba bent karo dalyviai.
Partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai. Šešios dešimtys metų — tai visas dažno, ypač ankstesnės kartos, žmogaus gyvenimas šioje žemėje. Bet maždaug tiek prabėgo nuo jų karo pabaigos iki šiandien. Jie nugyveno dešimtis metų kitaip negu daugelis Antrojo pasaulinio karo veteranų. Jie negavo pensijų, specialios socialinės ir psichologinės pagalbos. Atvirkščiai, daugelis jų kalinti, negalėję įgyti išsilavinimo, daryti karjeros. Jų šeimos engtos. Portretų žmonės ne tik išgyveno, bet išliko nepalūžę, orūs, nepraradę vilties, tik savo vidinių galių, semiamų iš Dievo, savęs ir savo idealų tikėjimo dėka. Tai skamba patetiškai, bet portretuose tos patetikos neįžvelgsime — juose tik kukli buitis, dažniausiai provincijos, tokie pat kuklūs partizaniškos praeities atributai, kai kada šilti, kai kada
ironiški, kai kada prigesę žvilgsniai. Tai dabartis. Bet joje neabejotinai aišku viena — jie yra ilgame kare nugalėjusioji pusė.
Paralelinė parodos dalis — tekstai. Jie mus iš dabarties nukelia į praeitį. Pailiustruoti mažomis senomis nuotraukomis tarsi dokumentiniu įrodymu, jog tie žmonės kadaise buvo jauni ir tikrai dalyvavo istorijose, kurias pasakoja. Pirmu asmeniu pasakojama viena istorija irgi primena praeities fotografiją — fragmentišką, kiek aptrupėjusią ar apiblukusią, bet nepaprastai išraiškingą. Daugelis tų istorijų žiaurios. Antra vertus, pasakotojai nesistengia gyvenimo dramatizuoti, nebijo humoro ar buitiškos intonacijos. Jose beveik nėra to, ką paprastai vadiname „romantika“. Nėra jose ir patoso ar mėgavimosi savo didvyriškumu. „Niekad negalvojau, kad pateksiu gyvas priešui į rankas — būtų pasitaikius galimybė, būčiau pats nusišovęs“; — taip baigiamas vienas pasakojimas. Asmeninė refleksija dažniausiai
užgriebia santykį su kovos draugais. „Jie visi, partizanai, man buvo kaip broliai“, — tokie vienos ryšininkės žodžiai tiktų daugeliui pasakojimų.
Ši praeities ir dabarties portretų — žodinių ir vaizdinių — seka nieko neįrodinėja. Tiesiog skaitant liudijimus ir žvelgiant tiems žmonėms į veidus, tegul tik fotografinius, savaime išryškėja daugelio šiandienos diskusijų beprasmybė. „Ne viskas buvo tik juoda ar balta“ , „ne visi partizanai buvo šventieji ir net ne visi herojai“, „mėnulis turi tamsiąją pusę?, „partizanų kova buvo pasmerkta pralaimėti, todėl beprasmė“, „šaliai tuo metu reikėjo ne pasiaukojimo, o išlikimo“ — visi tokie dažnai viešai ar privačiai tariami teiginiai neteisingi ne tik istoriškai. Man regis, jie neteisingi ir morališkai. Karas yra baisus dalykas. Tai, kas jame vyksta, nėra elegantiškos žirgus pasibalnojusių riterių kovos. Herojizmas nėra tolygus šventumui. Didvyriai nėra tas pats, kas šventieji. Žinome ne
vieną atvejį, kai nusikaltę partizanai būdavo baudžiami partizanų teismo, bet nusikaltimai — tai ne tas pats, kas karo žiaurumas. Atsakomybė už karą kyla jo sukėlėjui. Ir atsakomybė už žudomuosius ir žūvančiuosius. „Tarptautinės teisės“ kazuistika čia beprasmė. Partizanas, susisprogdinantis granata gali būti šio žiaurumo įvaizdis: „Kūnas buvo toks sudarkytas, kad nebuvo įmanoma pažinti — jo galva buvo nutraukta“. Antra vertus, žvelgiant iš „ilgosios trukmės“ perspektyvos, karą laimėjo partizanai. Politine prasme Lietuvai karas baigėsi 1991 metais. 0 partizanai sulaukė meto, kai priešo kariuomenė turėjo palikti Lietuvos teritoriją, valstybė buvo atkurta demokratiniais pagrindais, galiausiai jiems karo veiksmų metu skirti koviniai apdovanojimai buvo įteikti arba už narsą ir šaunumą suteikti nauji.
Moterys ir vyrai, tyliai žvelgiantys iš šių fotografijų, pačiu savo buvimu, savo praeities pasakojimais ir kasdienos paprastumu nesileidžia įtraukiami į ideologines grumtynes, į moralizuojančius graudinimus, anot kurių, visi žuvusieji yra lygūs, į svarstymus apie ginkluotojo priešinimosi prasmę ir etinį pateisinamumą. Tie žmonės tiesiog yra. Savo visą gyvenimą jie atidavė Lietuvai. Paprasčiau sakant — mums.
Vytautas Ališauskas
