Rokiškėnų klubas

Yra vietų, kurios matuojamos atstumais.
Ir yra vietų, kurios matuojamos artumu.

Sakoma, kad tai mažas, tuštėjantis kraštas, tačiau mes žinome ir kitą tiesą: čia žmonių gal mažiau, bet ryšio tarp jų daugiau.

Tai nereiškia, kad esame geresni.
Tai reiškia, kad esame arčiau vienas kito.

Jei sustosi pakelėje, kas nors paklaus, ar viskas gerai. Pasisveikiname ne iš pareigos, klausiam ne tik iš mandagumo.

O paklausę „kaip laikaisi?“, skiriame laiko sulaukti atsakymo.

Ir tai pasako daugiau negu skaičiai.

Ateina laikas, kai žmonės ieško ne triukšmo, didesnių miestų ir greitesnių sprendimų, o gilesnio ryšio ir vietų, kur žmogiškumo tankis didelis.

Rokiškio kraštas – vieta, kur mažiau žmonių,
bet daugiau žmogaus vienam žmogui.

Ramių, šviesių ir šildančių Šv. Kalėdų
visiems Rokiškio krašto žmonėms:
čia gyvenantiems, išvykusiems
ir tiems, kurie visada sugrįžta širdimi.

Vilniaus rokiškėnų klubas „Pragiedruliai“

Nes namai – tai vieta, kur Kalėdos visada būna truputį tikresnės.

Ačiū Rokiškio kraštui už kvietimą, kuris veikia kaip advento varpas:
Tu vis dar čia gyveni.
Tu vis dar esi mano. Ir aš vis dar esu tavo.

Kad visiems užtektų vietos prisėsti, būsime dėkingi, jei informuosite apie savo dalyvavimą.

Lauksime Jūsų!

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda Rokiškio krašto garbės pilietį, mūsų klubo tarybos narį, kraštotyrininką Petrą Venantą Mačiekų apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Valstybės dienos proga šis apdovanojimas jam įteiktas už nuopelnus lietuvių etninei kultūrai, aktyvią mokslinę ir kraštotyrinę veiklą.

Nuoširdžiai sveikiname ir didžiuojamės!

Diena, kuri neša karūną ne karaliui, o tautai.
Neišblizgintą, bet tikrą.
Iš drąsos. Iš atminties. Iš meilės.

Pragiedruliai būna ne tik danguje –
jie atsiranda žmogaus akyse, kai jis tiki,
kad Lietuva – tai garbė ir atsakomybė.
Kad šviesa – ne išorinis spindesys, o vidinė būsena.

Tegul „Tautiška giesmė“ šį vakarą
nusileidžia ne nuo kalno –
o pakyla iš mūsų.
Ir dar ilgai skamba viduj –
kaip pažadas būti.

Mieli Rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ nariai,
Susitikime rytoj, liepos 6 dieną:
Valdovų rūmų muziejaus kieme, nuo 17.00 val., prasidės Baroko literatūros ir muzikos vakaras.
Skambės M. K. Sarbievijaus ir kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Baroko epochos poetų eilės, kurias skaitys aktorius R. Bagdzevičius.
Muzikos programoje – sopranas Karolina Parmas, smuikininkė Marianna Puriņa (Latvija) ir klavesinininkas Benas Jonušas (Lietuva / Danija).
🎶 Renginys nemokamas.
Partneris – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, projektą remia Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
🕘 21.00 val. – susiburkime bendrai kulminacijai:
visame pasaulyje kartu sugiedokime „Tautišką giesmę“.
IKI!

Susitikime dalyvavo Deima Žuklytė-Gasperaitienė, Jolanta Gegelevičiūtė, Alė Gegelevičienė, Gintautas Kažemėkas. Grojo Gediminas Žuklys.

Jolantos Mama Alė Gegelevičienė pristatė parodą „Negaliu sėdėti be darbo“. Jolanta, kaip žinome, yra ir Vilniaus Rokiškėnų klubo „Pragiedruliai” kultūrinės veiklos įkvėpėja.

Jolantos Gegelevičiūtės tapybos paroda veiks iki gegužės 31 d. https://www.youtube.com/watch?v=6pnDO6MrX3g

Kviečiame apsilankyti Antazavės dvare!

Vakar, gegužės 10 dieną, susitikimo metu klubo veiklai buvo suteiktas palaiminimas, simboliškai žymintis dvasinės bendrystės pradžią. Prisimename, kad rokiškėnų sambūrio istorija prasidėjo nuo Vilniaus Arkikatedros bazilikos. Dvasiniu įkvėpėju buvo šviesios atminties vyskupas Juozas Tunaitis, kurio padrąsinimai ir palaikymas įkvėpė bendrystę tarp Rokiškio krašto žmonių. Tęsiant šią prasmingą tradiciją, ir šiandien ieškome atramos, dvasinės atgaivos ir gilesnio žmogiško ryšio, padedančio augti ir įprasminti savo veiklas. Monsinjoro Žydrūno Vabuolo Mama kilusi iš Rokiškio krašto, Salų apylinkių, tad šis dvasinis ryšys su kraštu dar labiau praturtina bendradarbiavimą.

2025 m. balandžio 29 d. vyko susitikimai su kunigu Kęstučiu Dvarecku ir Valentinu Milakniu Rokiškyje, Kamajuose ir Salose

Kalbėta apie gyvenimą kaip kelionę – su tikėjimu, drąsa ir aiškia širdimi. Apie tai, kaip svarbu būti savimi, nebijoti nesėkmių, kalbėti apie jas atvirai ir kurti ateitį ne per tobulumą, o per tikrumą.

Šie susitikimai buvo ypatingi tuo, kad pašnekovai buvo čia ir dabar,  mažiau kalbėjo apie išorę, daugiau – apie esmę. Jie girdėjo, ne tik klausė. Jie šypsojosi, bet ir drąsiai kalbėjo apie sunkumus. Jie nekūrė „sėkmės istorijų“ir nevaidino – jie dalijosi tikru gyvenimu.

Tokie susitikimai palieka pėdsaką širdyse. Jie įžiebė šviesą, o šviesa – kaip žinia – veda tolyn. Tegu mūsų gyvenimo kelyje visada būna žmonių, kurie moko būti žmonėmis.

Ir dar viena svarbi detalė: tai, kas vasario mėnesį atrodė kaip svajonė ir planas, jau balandį tapo tikrove. Tai įkvepia ir drąsina – kad idėjos, kai jomis tikime ir veikiame, gali sukurti šviesos kupinus susitikimus.

Nuoširdžiai dėkojame kunigui Kęstučiui Dvareckui ir Valentinui Milakniui – ne tik už atvykimą, bet ir už atvirumą, jautrumą, tikrą buvimą su mumis. Jūsų žodžiai – ne pamokymai, o kvietimas būti žmogumi. Jūsų buvimas – ne formalumas, o įkvėpimas. Taip pat dėkojame susitikimų organizatoriams, kad šis sumanymas tapo tikrove.

Iki naujų susitikimų!